2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

In memoriam

Šįryt kokias 20 minučių kalbinau Liūtą keltis. Norėjau pusryčiauti kartu, o jis vis miegojo, o aš vis alkau. 
Galiausiai baigėsi kantrybė ir nuėjau teptis sumuštinių.

Kai dar po 7-8 minučių iš miegamojo pusės išgirdau šaižų "Kas per šūdas?" mintyse susikurpė keli scenarijai.

Pirmasis - kažkas išdaužė mūsų darbo kambario balkono langus, kažkaip pateko į kambarį ir jį nusiaubė.
Antrasis - po lova buvo negyva žiurkė ir Liūtas keldamasis ant jos užlipo.
Trečiasis - sprogo ir išsilydė jo kompas sugadindamas stalą ir krūvą knygų aplink. Ir t.t.

Atbėgus į kambarį pasitiko visiškai kitokia, tačiau tokia pat nereali atrodžiusi žinia - mirė Donskis.

Kokia vis dėl to keista ta mirtis. Kokia nesuvokiama, nors kasdienė. Kaskart netikėta, kaskart ne laiku, kaskart sutrikdanti ir išmušanti iš po kojų vieną ar kelias lego kaladėles iš to pamato, kurį turime susikūrę. Pamato žmonių, kuriais pasitikime, kuriais žavimės, į kuriuos lygiuojamės arba tiesiog gerbiame. 

Taip ir pravaikščiojau visą dieną su ta bežade nuostaba po krūtine. 
Tiesiog. 

Šarūno Mažeikos nuotr. iš delfi.lt

4 komentarai:

  1. Mano dėstytojas...Gaila, labai gaila

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Och, net kažkaip garbingai pasijutau, kad Donskio studentė mano kukliame blog'e apsilankė ^^

      O išties turbūt tave tai turėjo sukrėsti dar kitaip. Man tai buvo žmogus, kurio klausiausi, kurį skaičiau ir tai buvo didelė injekcija tikėjimo, kad yra stiprių, protingų ir laisvų žmonių, kurie tą savo minties laisvę naudoja kažin kokiam bendram geram...

      Tęsdama savo sumuštinių tepimą supratau, jog tas sukrėtimas, tas pasimetimas "O tai kaip gi taip?" labai panašus į patirtą žuvus Dumbuldorui. Atrodo tokia neteisybė, kai miršta išties išmintingi žmonės...

      Panaikinti
  2. Pripažinsiu, kad Donskiu nesidomėjau labai stipriai... Žinojau, kad toks žmogus yra, bet didesnio susidomėjimo taip niekada ir nebuvau parodžiusi, nors man tarsi būtų privalu jį žinoti, žinoti ką parašė, ką pasakė (esu bais neatsakinga studentė ir dar neatsakingesnis žmogus). Mane labiausiai šioje istorijoje sukrėtė ir paveikė tas faktas, kad tiesiog gyveno, dirbo, iš vakaro susiruošė lagaminus kelionei, pavalgė vakarienę, nuėjo miegoti, atsikėlė, atvyko į oro uostą ir mirė. Tiesiog taip paėmė ir mirė, nes sustojo širdis. Ir nieko čia nepadarysi. Jokie pasaulio pinigai, jokie laipsniai, jokie titulai, niekas negelbėjo, nes širdis ėmė ir sustojo. Ir taip gali bet kam atsitikti. Pamenu skaičiau apie vieną sportininką, labai jaunas, gal 23 metų, buvo pasaulio fitneso čempionas ar kažkas tokio, o ėmė ir numirė, nes širdis sustojo iš niekur nieko. Kokie mes esam stiprūs iš vienos pusės, bet iš kitos pusės... trapūs, laikini ir niekaip negalintys pakeisti ar sustabdyti to, kad ims ir užklups staiga ir netikėtai mirtis. Ir niekada nežinosi ar rytoj atsibusi, ar nesukniubsi beeidamas iš stotelės namo, ar nesukniubsi viduryje kambario beeinant užsikaisti arbatinuko...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Apie šitai - tą netikėtumą ir staigumą - taip pat daug galvojau. Bet kai dar ir straipsnį perskaičiau apie tai, kad oro uoste yra tiek ir tiek defibriliatorių, kad personalas apmokytas jais naudotis, bet va... "šįkart jie tiesiog nebuvo panaudoti". Tai kas per ŠŪDAS? Kokio ŠŪDO? Ir apskritai trūksta žodžių... Nuo to karto iš visų jėgų vengiu minčių apie mirtį, nelaimes, Donskį ir oro uostus. O tai labai susijaudinu ir supykstu.

      Tačiau dėkui už komentarą ir skaitymą, Kylie :) Labai smagu atrasti su kuo pasidalinti jausmais ir nuojautomis. Vis lengviau pasidaro.

      Panaikinti