2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Kūdikis, rupke!

Lubinas griūte įgriuvo per slenkstį. Išbalęs, kelioniniu apsiaustu, susitaršiusiais žilais plaukais. Atsitiesęs jis apžvelgė kambarį žiūrėdamas, kas jame yra, ir garsiai sušuko:
 Berniukas! Davėme jam Tedo vardą, Doros tėvo garbei!
Hermiona suspigo:
- Ką? Tonks... Tonks pagimdė?
 Taip, taip, Tonks pagimdė!  šaukė Lubinas. Visi ėmė linksmai kažką šūkauti, su palengvėjimu dūsauti, Hermiona ir Fler aičiojo:
- Sveikiname!
 Kūdikis gimė, rupke!  stebėjosi Ronis, tarsi pirmą kartą išgirdęs apie tokį stebuklą. 

J.K. Rowling "Haris Poteris ir Mirties relikvijos". Vilnius, 2008, p. 408409.

Neprisimenu, ar tai buvo vakaras kai su geriausia drauge kartu sėdėjome mūsų namo balkone ir slėpdamosios už plačių lentų turėklų stebėjome gatvę, ar tai dariau viena. Bet kuriuo atveju, po to vakaro viename iš pirmųjų mano dienoraščių atsirado įrašas apie tąkart matytas dvi senutes. Jos lėtai slinko pagrindine kaimo gatve, susikibusios už parankių, sukišusios galvas įdomiam pokalbiui, o gal šviežiausioms paskaloms. Ėjo į vakarus, link ryškiaspalvio saulėlydžio. Tokio, kuris visą aplinką nudažo švytinčia oranžine spalva. Ir tada, būdama 12 ar 13 metų, rašiau, kad tikiuosi kada nors šitaip mūsų kaimo gatvėmis slinkti kartu su savo dabartine geriausia drauge. 

O užvakar ta pati geriausia draugė pranešė, kad balandžio pabaigoje tapsiu teta Luna!

Jei cituoti pažodžiui, kaip tada sureagavau, tai skambėtų taip: Jęeewehshdifn!

Jei ieškoti citatos, kuri geriausiai apibūdintų kaip jaučiausi ir jaučiuosi iki šiol, tai ją jau perskaitėte šio įrašo pradžioje. Lygiai kaip kasdienė mirtis, taip ir kasdienis gimimas niekaip neįsiskverbia į mūsų sąmonę ir suvokimą, kol nepaliečia per artimiausius, svarbiausius žmones. 

Leliukas! Mano geriausia draugė turės leliuką! Mažą mažučiuką Roberčiuką! Neįtikėtina... 

Liūtas į šią naujieną reagavo lygiai taip pat kaip Ronis. Visiškai. Tarsi niekada anksčiau negirdėjęs apie tokį dalyką. Galiausiai po paros suprato, kad ši naujiena jam labiausiai asocijuojasi su tokia istorija.

Pastaruoju metu jis nieko kito neveikia, kaip skaito visokiausias partizanų ir jų ryšininkų baudžiamąsias bylas. Ar tai susiję su jo doktorantūros tema? Nė velnio. Bet jau antra ar trečia savaitė tvarkingai nieko kito neveikia. 

Taigi. Kai sužinojo, kad mano draugė laukiasi prisiminė, jog paskutinio apsilankymo archyve metu skaitė apie 6 brolius, kurie žuvo partizanaudami. Ir kaip tai perskaitęs net jis susirūpino, kad žūti 6 vaikams iš vienos šeimos labai skaudu (šiaip jam tokios mintys retai šauna į galvą). Bet dar po kelių minučių sužinojo, kad toje šeimoje iš viso buvo 23 vaikai, iš kurių 18 sulaukė pilnametystės (tai reiškia, kad 5 mirė mažiukai).

Ir tada labai susirūpinęs klausė  tai 6 daug ar ne?

Soundtrack: Cradle of Filth - Nymphetamine (žiauriai į temą...) // Six feet deep is the incision
In my heart, that barless prison

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą