2016 m. spalio 28 d., penktadienis

HP maratonas: įspūdžiai (2 dalis)

Taigi, po jau aprašyto šeštadienio su visais jo nuotykiais ir jauduliais, pamiegojusi gal 4 valandas, atkeliavau į Forum Cinemas: Vingis dar trims Hario Poterio filmams. Turiu pasakyti, kad sekmadienio rytą iš Pilaitės pasiekti Vingį yra tikra šikna... Niekas tiesiogiai nevažiuoja, persėdimų turi laukti belekiek laiko ir galiausiai tokį palyginus nedidelį atstumą įveiki per kokias dvi valandas, arba ateini pėsčiom ir tiek. 

Na, bet nuo žiobariškų problemų grįžtam prie tikrosios magijos.
Oi, dar tik pridursiu, kad labai nesąžiningu laikau faktą, kad praleidau visut visus filmus su Sirijumi!
Taip ir suvoki kaip nesąžininga, jog Haris savo krikštatėvį pažinojo vos 3 metus, iš kurių vienerius tikėjo jį esant vieną pavojingiausių burtininkų pasaulio nusikaltėlių...

Spalio 23, sekmadienis


Ilgą laiką maniau, kad mėgstamiausia mano Hario Poterio knyga yra Azkabano kalinys arba Mirties relikvijos. Tačiau kai ėmiau klausyti audioknygų supratau, jog vis dėlto tai Netikras princas. Knyga kurioje tiek daug meilės intrigų, idiotiškų/juokingų situacijų, pažįstame Voldemortą kaip niekada anksčiau, o knygos pabaigoje esame paliekami ant slenksčio nepaprastų atradimų, nuotykių ir paslapčių. Tas suvokimas mane visada labai jaudina! 

Na, o dabar vis dėlto apie filmą, o ne knygas :) Vėlgi ką labiausiai patiko pastebėti vėl žiūrint 6-tą HP filmą, o ką pastebėjau tik dabar :)) 

1) Hario žvilgsniukas per Trimito Šliužių klubo vakarienę, kai Hermiona pasako, jog jos tėvai dantistai... jis tikrai būtent toks, kaip išaiškino brangūs internautai ČIA ^^

2) Trimito žvilgsniukas, kai Haris vienintelis atsistoja įėjus vakarienėn pavėlavusiai Džinei... jis nuostabus :D

3) Tonks kreipėsi į Lupiną Sweetheart, nors labai gaila, kad jų meilės isotrija filmuose nėra detalizuojama, tačiau tokia mažutė užuomina labai pradžiugino ^^

4) Sneipo veidas, kai stebi sceną ligoninėje po Ronio nunuodijimo (na, žinote, atbėga Levanda, Hermiona jau sėdi šalia Ronio, jos aiškinasi tarpusavyje...) bylote bylojantis: Why do I live?

5) supratau, jog visada pratrūkstu ašaroti, kai mirus Dumbuldorui iš arti parodoma padam Pomfri. Ne jam krentan iš bokšto, ne tariant žodžius Severus, please, ne kylant uždegtiems lazdelių galiukams, o būtent tos atsidavusios, išdidžios moters ašaros prakiurdo ir mane pačią.



Akivaizdu, kad ties šeštu filmu jau buvo mažiau komentarų, nei praėjusiame įraše. O likusius du sekmadienio filmus, skirtus Mirties relikvijoms, taip pat norisi sutraukti į vieną ir tiesiog paanalizuoti buvusią filmuose publiką.

1) Jau minėjau, daugybę įvairių žiūrovų stiliaus detalių. Ypač patiko tai, jog buvo nemažai Klastūnyno atributika pasipuošusių. Kaip taisyklė, tai žinoma labai simpatiški vaikinai... ir ryškios merginos. Bet esmė ta, jog žmonės nesibijo šio koledžo "stigmos", galbūt net yra atlikę Rowling skirstymo testą ir puikiai suvokia savo koledžo vertybes. Ir labai tikiuosi, kad tai ne kokie mulkiai norintys tik kietai atrodyti :D

2) Jau minėjau ir tai, kad salė pratrūko ploti kartu su filmo herojais pirmojo filmo pabaigoje. Tačiau tokių plojimų buvo ne vienas ir sekmadienį jų pasipylė net daugiau! :) Vien Hogvartso mūšio scenose plota, kai Makgonagal susigrumia su Sneipu, kai ta pati Makgonagal ištaria tas nuostabias eilutes I always wanted to use that spell, kai pasibučiuoja Ronis ir Hermiona ir t.t.

Mane pačią tokia entuziastinga reakcija linksmino. Nesinorėjo joje dalyvauti, tik klausytis visų tų plojimų ir šūksnių bei suprasti - mūsų daug.

3) Tas pats supratimas neapleido ir tais momentais, kai atrodė salė nustodavo kvėpuoti, tiesiog sustingdavo ir ištempdavo ausis prieš nuostabiausius filmų juokelius, įspūdingiausias frazes, o tada pratrūkdavo juoktis, arba ploti, arba...

4) ... tiesiog pakartodavo tą frazę choru su herojumi. Tai neabejotinai buvo geriausias dalykas žiūrint filmus kartu su beveik 500 žmonių. Voldemorto sušnypštimai, ar ištęstas Dobio freeee, iškuždėtas Always, ir net ištisi sakiniai: Dobby is a free elf and Dobby has come to save Harry Potter and his friends. Buvo... tikrai magiška. Dėkui labai kiekvienam prie to prisidėjusiam.

5) Įsitaisiusi savo vietoje prieš pirmuosius filmus ėmiausi mėgstamos veiklos tokių renginių metų - stebėjau įeinančius žmones. Netrukau suprasti, jog absioliuti jų dauguma daugmaž mano amžiaus, buvo labai fainų vaikų drąsiai vaikštinėjančių po salę be jokių suaugusiųjų ir buvo dar viena svarbi grupė žmonių, kuri ypač suintrigavo. Tėvai su vaikais.

O pagrindinė intriga ir klausimas matant tokias šeimynas buvo - ar tai vaikai atsivedė tėvus pažiūrėti Hario Poterio, ar tėvai vaikus? ^^ Labai miela būtų galvoti apie antrą variantą :))

Tiek tų magiškų, poteriškų įspūdžių. Po kelių savaičių, tikiuosi, susitiksime įraše apie visiškai naują burtininkų pasaulio erą ^^

Dėkui visiems ištvėrusiems šiuos rašinius iki galo.
Magiško penktadienio! ^^

Soundtrack: Within Temptation - Our Farewell // So sorry your world is tumbling down
I will watch you through these nights

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

HP maratonas: įspūdžiai (1 dalis)

Taigi po savaitės darbų ir kitų reikalų laikas sugrįžti į praėjusį savaitgalį bei pasidalinti Hario Poterio filmų maratono, vykusio Forum Cinemas "Vingis", įspūdžiais ^^

Pirmiausia reikia paminėti, kad praeita savaitė man buvo tvarkinga, nepriekaištinga nuotaikų svyravimo švytuoklė: viena diena labai bloga, viena - labai gera, viena - laaaabai bloga, kita - pati geriausia. Toje švytuoklėje penktadienis pateko į tarpą "laaaabai bloga". Sekmadienis taip pat. Tad abi tas dienas, kai galėjau ateiti į šį renginį iš tiesų nenorėjau nieko kito, kaip tik kuo mažiau žmonių aplinkui, arba kad jie visi tylėtų, arba kad nežiūrėtų į mane, arba kad tiesiog kuo greičiau salė paskęstų tamsoje ir galėčiau nebebūti savimi.

Taigi... ką turiu papasakoti?

Spalio 21, penktadienis 


Pirmuosius filmus mačiau seniausiai ir labiausiai jaudinausi juos vėl matydama. Liūtas jų su manimi nebežiūri. Visi gi turi savo kantrybės limitus :D Ir jau kurį laiką norėjau patikrinti, ar tikrai į pirmąjį filmą pateko scenos, kuriose Emma Watson murma kitų aktorių eilutes, ar ČIA tik šiaip... mitas? Deja... kad ir kaip stengiausi visą laiką stebėti tik Hermioną, nepavyko nieko tokio pastebėti ^^

Tačiau iš esmės žiūrėdama pirmąją dalį didžiuliame ekrane be jokių vertimų ir subtitrų pastebėjau daugybę naujų dalykų. Bent kokius 6-7 tikrai, tačiau apgailėtinai jų nebeprisimenu. Na, kelis pamenu... 

Pavyzdžiui, iki tol nepastebėjau, kad kai Haris įbėga į 9 su trim ketvirčiais peroną ir pirmą kartą pamato Hogvarsto ekspresą, prie traukinio yra Nevilis su... su savo močiute! Arba to, jog Fredas ir Džordžas filme taip pat skanduoja "We got Potter!", kai Haris paskiriamas į Grifų Gūžtą, kaip ir aprašoma knygoje ^^

Bet kuriuo atveju jau nuo pirmo filmo jautėsi, kad žiūriu jį su būriu ne ką prastesnių pakvaišėlių, nei aš pati. Minia ilgesingai atsiduso vos tik ekrane sumirgėjo tie oranžiniai garažai pristatantys filmo kompaniją :D O gale filmo Grifų Gūžtai laimėjus mokyklos taurę visa salė ėmė ploti :) 

Buvaukine.lt nuotr.
Jau nekalbu apie daugybę žmonių su koledžų šalikais, Hogvartso marškinėliais, o sekmadienį net buvo atėjusių su burtininkų apsiaustais, smailiagalėmis skrybėlėmis ar pliušine pelėda narvelyje ^^ Na, arba pagalvėmis, pižamomis ir pledais, kas irgi labai miela ir suprantama, turint galvoje, jog kai kurie kino teatre praleido visas tris dienas :) 


Antro filmo metu jau buvau gudresnė ir pasiruošiau pieštuką bei popieriaus skiautę įspūdžiams pasižymėti. Tiesa, tų popieriaus lapų šiandien ieškojau kokias 40 minučių, tačiau... Štai ką naujo ar naujai atrasto pasižymėjau apie antrąjį filmą:

1) iki šiol nepastebėjau kaip Haris baisiai nustemba, o po to ima juoktis, kai ponas Vizlis, sužinojęs, jog sūnūs parsiskraidino Harį iš Sario, paklausia jų: How did it go? 

2) teorija, jog Drako knygyne išplėštas puslapis iš knygos ir yra puslapis apie Basiliską, kurį Hermiona gniaužė rankoje, kai buvo sustingdyta atrodo tikrai reali ir įdomi filmo interpretacija!
Plačiau apie tai ČIA ^^ 

3) filme labai akivaizdžiai parodyta, jog Liucijus Smirdžius išties grąžino Džinei į katilą dvi knygas "Gražmenų ir juodulių" knygyne. 

4) scenoje Kings Kroso stotyje susmėžavo ir tas pats sargybinis, kurio Haris klausė kur yra platforma 9 su trim ketvirčiais pirmame filme ^^

5) Herbalogijos pamokos scenoje Hermiona taip atsidūsta prieš atsakydama į Diegavirtės užduotą klausimą. Tai vienas tų atsidusimų, kurie išsiveržia prieš ką nors be galo malonaus ir atrodo tik dabar supratau, kokį nuostabų malonumą mokymasis išties teikė Hermionai :) 

6) Beveik Begalvis Nikas kažkuriame scenų perėjime pasisveikina su Persiu ir... miss Clearewater
Vis tik filmai nepraleido to fakto, kad šioje knygoje Persis susiranda merginą ^^

7) scenoje, kai Haris ir Ronis bėga nuo vorų Uždraustajame miške matyti kvadratinės apšvietimo lempos;

8) team McSnape - kaip Makgonagal ir Sneipas susivienija prieš Lokhartą, ragindami eiti gelbėti Džinės į Paslapčių kambarį. Tai taaaaiiiip gražiai sudėliota. 

9) scenoje kai Haris ir Ronis čiuožia tuneliu į Paslapčių kambarį prieš akis iškilo neperseniausiai atrasta iliustracija ir tiesiog negalėjau nesišypsoti :D

Nemaniau, kad įrašas tiek išsiplės. Jis jau per ilgas, kad būtų padoru skelbti, tad gal kitą dalį maratono vis tik paliksiu kitam kartui :) 

Gražaus visiems vakaro. Suvalgykim ką nors skanaus. Labai noriu, bet nemėgstu valgyti viena :D

2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Placebo, Ryga

Šeštadienį, kai buvo spalio 22, važiavau į Placebo koncertą Rygoje. Po to vakaro užsidėjau pliusiuką ties viena paskutinių originalaus "noriunoriunoriu pamatyti gyvai šią grupę" sąrašo pozicija. O ir jokių kitų bilietų į koncertus nebeliko. Tad jausmas po visko labai dvigubas - ir džiugus, ir pilnas tos tuštumos, kai nebeturi ko laukti. 


Taigi koncerto diena buvo ypač ilga. Važiuoti iš Vilniaus į Rygą pro Kauną nėra trumpiausia kelionė, kurią būtų galima sugalvoti... Jei užsukimas į Kauną jums atrodo blondinės apsižioplinimas, tai čia toks kelionės į koncertą organizatorių sprendimas. 

Žinodama, kad lauks ilga kelionė pirkau sėdimą bilietą, tačiau atvykus paaiškėjo, kad patekimas į stovimą sektorių nėra labai atidžiai saugomas, o prie scenos susibūrę dar ne tiek ir daug žmonių, tad galų gale likau prie scenos. Nors turima pozicija buvo antra blogiausia stovima vieta, kurią esu turėjusi. Paprastai mėgstu į koncertus atvykti ypač anksti, užsiimti vietą prie apsauginės tvorelės ir matyti atlikėjus scenoje be jokių trikdžių. Tad koncerto stebėjimas galų gale kėlė dviprasmiškus jausmus ir nebežinau, kas geriau - ar stovima vieta gana, tačiau ne visai arti scenos, ar sėdima gal ir tarp mėmių, tačiau pirmoje eilėje.


Nežinau, ar taip sutapo, ar aš tiesiog per daug dramatizuoju, tačiau susidarė įspūdis, kad koncertą stebėjau kelių sankryžoje, kurioje nuolat kažkas veržėsi pro tavo šoną eidamas kažkur... Žinoma, daugelis tų keliautojų brovėsi arčiau scenos, kas itin itin erzino ir nuolat jaukė panirimą muzikon. Ypač tas nuolatinis brovimasis suerzino per I Know. Tooookia daina, tooookia gili, tokia mana, taip puikiai atliekama buvo ir staiga jauti kaip esi suspaudžiama tarp žmonių, Brian dingsta iš tavo akiračio ir po vėl pasikeitusios tavo padėties scenos atžvilgiu, kurį laiką visai jo nebematai! 

Ech... aš kaip visada koncertų aprašymuose daugiau dėmesio skiriu jo klausytojams, o ne patiems muzikantams. Tad pereinant prie paties pasirodymo...


Pradėsiu nuo to, kad garso kokybė nebuvo pati mieliausia ausiai. Kažkuriuo metu supratau, jog suvokiu dainos žodžius tik todėl, kad moku juos atmintinai, o per tokias dainas kaip Devil in the Detail ar Exit Wounds, likau gana pasimetusi. 

Bet kuriuo atveju, šiuose koncertuose Placebo neabejotinai nuoširdžiai daro tai, ką ir žadėjo - groja daugybę mylimiausių, pamirštų, seniausiai grotų ir atrinktų iš įvairiausių albumų dainas. Nors nebuvo tokio hito kaip Meds, o Every Me and Every You buvo ne sugrota, o parodyta vaizdo klipu koncerto pradžioje, kiekvienas fanas gavo bent po vieną TĄ dainą, kurį jį pakylėjo aukščiau kitų, ar nuo kurios buvo galima apsiašaroti iš džiaugsmo. Patikėkit, mergaitė didžią dalį koncerto stovėjusi šalia ne kartą taip ir padarė ^^

Man tokiomis dainomis buvo Too Many Friends, jau minėta I Know, For That it's Worth, Loud Like Love, Protect Me From What I Want (buvo labai keista vėl girdėti ją tik angliškai. Pati visada klausau pusiau prancūziškos versijos ^^), bisinis Nancy Boy ir, žinoma, tikras karūnos centrinis rubinas, viena klausomiausių, viena daugiausiai emocijų sukelianti, daugiausiai reikšmės man turinti - 
Running Up That Hill


Šita daina viena tų, kuri pažymi kažkurį tavo vystymosi laikotarpį ir visam laikui įsirašo į gyvenimo garso takelį. Daina rišanti daugybę prisiminimų, patirčių, svarbių žmonių ir tuo net skausminga. Jau vien pamačius ją setlist'e dar prieš koncertą, širdelė stabtelėjo, kad patikėtų ta galimybe išgirsti ją atliekant gyvai. 

Atskiros istorijos nusipelno ir Without You I'm Nothing, kurios metu didžiuosiuose ekranuose buvo rodomi vaizdai iš to įsiminto karto, kai daina buvo atlikta su Davidu Bowie. Va, čia buvo mano ašarų pakalnės didysis momentas.

Apskritai viso koncerto metu (na, išskyrus tik per Jesus Son, kuri pernelyg nauja) neapleido jausmas, kad nė neįtariau kaip labai esu pasiilgusi visų tų dainų, jog buvau pamiršusi, kokios jos man nuostabios, svarbios ir kalbančios. 

Nežinočiau, tai sakyčiau, kad mano sesė :) O šiaip labai graži, labai puikiai viso koncerto emocijas apibendrinanti nuotrauka ^^
Ir vis dar nepraeina netikrumo jausmas, kuris apėmė koncertui pasibaigus. Toji liūdna melancholija, kuri skatina visų vengti, slėptis ir nežinoti nei kas tu, nei kas bus toliau. 

Grįžau namo gal apie 4, o gal 5 ryto ir po kelių valandų neramaus pamiegojimo jau vykau į antrą man, trečią kitiems Hario Poterio maratono dalį. Apie tai ir bus kitas įrašas ^^ 

Gražaus visiems vakaro ir dėkui perskaičiusiems :)

Soundtrack: Placebo - Without You I'm Nothing // You've never seen the lonely me at all

P.S. Visos nuotraukos iš latviško delfi, autorius lyg ir nenurodytas. Be galo gražios nuotraukos puslapyje tvnet.lv, tačiau nė vienos nepavyko "ištraukti" blog'ui :/

2016 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Harry Potter and the Chamber of Secrets

Visada malonu, kai jūsų siuntinys ateina kiek anksčiau nei nurodė tikėtis siuntų tarnyba. Tačiau kai siuntinys tavo namuose anksčiau trimis savaitėmis jau visai ne juokai! O jei turime omenyje, kad tai naujausias iliustruotas Hario Poterio knygos leidimas, džiugesys darosi pavojingas sveikatai ir aplinkiniams :))) 

Tikėjausi, jog atėjo brolio gimtadienio dovana, tačiau kai pamačiau pašto moterį atnešant ne minkštą, beformį paketėlį, o kartoninį knygos įpakavimą, net cyptelėjau iš laimės. Ir tas 15 minučių iki namų ėjau su nesutramdoma šypsenėle: Eat slugs, Muggles. Man šiandien geriausia diena per visą spalį ^^

Turint omenyje, jog vakar jaučiausi kaip tikra šūdo krūva, šis nuotaikos pasikeitimas geriausias įrodymas, kad magija egzistuoja :) Ir atsiprašau, kad įkyriu su tuo Poteriu, tiesiog taip viskas sutapo ^^

O įrašą užbaigsiu su mieliausia iliustracija. Ir tai, žinoma, Dobis, nors buvau užsispyrusi išsirinkti ne Dobį, tačiau jūs tik pažiūrėkit į jį:


P.S. Vakar mačiau du negyvus gyvūnus; šiandien - vėl du! Ir vienas jų guli prie mūsų laiptinės įėjimo. Žiauriai nejauku. Žiauriai man nepatinka. Tik džiaugiuosi, kad nežinau jokio su tuo susijusio prietaro, nors nejaukumo ir blogos nuojautos jausmai vis tiek suima.

Soundtrack: Nirvana - Smells Like a Teen Spirit // Oh, well, wathever, nevermind

2016 m. spalio 19 d., trečiadienis

Ilga kaip šimtmečiai diena


Autorius: Čingizas Aitmatovas
Išleidimo data/vieta: 1980, Sovietų sąjunga

Žanras: mokslinė fantastika

Kodėl ėmiausi skaityti? Mūsų namuose knygos į lentynas išdėliotos pagal temą, o tada pagal abėcėlę (autoriaus pavardę), o jei tai nepatogu - pagal knygų dydį. Grožinės literatūros turime labai mažai. Vos viena lentyna pagrindinėje bibliotekoje ir dar keliolika (daugiausiai vaikiškos) kitame kambaryje. Vis žiūrėdama į tą nedidelę eilutę knygų nusprendžiau, kad tiek tai jau tikrai galiu perskaityti ir pradėjau nuo pradžių. Pagal abėcėlę pirmas lentynoje ir gulėjo Aitmatovas ir poetiško pavadinimo jo knyga. 

Apie ką ši knygą pagal protingus žmones internete? Istorinės atminties praradimą - mankurtiškumą. Kaip žmogus verčiamas atsisakyti savo prigimties ir gyventi pagal įstatymus, kurie prieštarauja žmogiškumui. Apie pačią prigimtį. Apie paprastą žmogų ir jo pasaulį. Bei jo kupranugarį.

Apie ką man ši knyga? Pastaruoju metu pagrindinis motyvas, kurį matau visuose veikaluose apie sovietmetį, - kaip sistema pati kūrė sau priešus. Kaip net ja tikintys, arba joje ramiai gyvenantys žmonės galiausiai gauna nuo jos per kuprą ir pati sistema, pati iš savęs priverčia žmogų su ja kovoti. Ja nebetikėti ir nebepasitikėti. 

Ką noriu pacituoti: "Jis suprato, kad jam reikia trūks plyš sugauti auksinę mekre, nes tai, ką pajuto nėščia Ukubala, buvo jos talgakas*. <...> Verslinio žvejo žmona ir turėjo panorėti to, kas susiję su vyro darbu. Jai paties dievo prisakyta įsigeisti savo akimis išvysti ir savo rankose pajusti tos didžiulės žuvies auksą. Iš nuogirdų Jedigėjus žinojo, kad jeigu nėščios moters talgakas lieka nepatenkintas, tai tas gali pakenkti kūdikiui įsčiose.
O Ukubalos talgakas pasirodė esantis toks neįprastas, kad jinai pati neišdrįso prisipažinti to garsiai, o Jedigėjus ir neragino to padaryti, neklausinėjo, kadangi buvo nežinia, ar sugebės jis pagauti tokią retą žuvį. 

* Talgak - nėščios moters noras paragauti kokio ypatingo skonio valgio, kokio nors troškimo patenkinimas."

Kas patiko labiausiai: kirgizų legendos, kupranugario gyvenimo aprašymai, buities aprašymai bei šviesių žmonių šviesos nešimas, kai visos formaliosios jėgos bando ją atimti, sutrypti ir pakasti kaip netinkamą. 

Ne taip labai patiko: tai kas žanro pavadinime nusakoma, kaip mokslinė fantastika ^^" 

Bendras asmeninis/subjektyvus vertinimas: 9/10


2016 m. spalio 18 d., antradienis

Hario Poterio maratonas

Sėdžiu sau darbe. Svajoju, galvoju, mintis vejasi mintį, kai dirbi mechanišką darbą. 
Tokiais momentais darbe dažnai kompiuteryje būna įjungta wikipedia, imdb ir šiaip google, nes nuolat iškyla kokių nors keistų klausimų. Pavyzdžiui, šiandien užsimaniau pasitikslinti kada bus naujausių Karibų piratų, vaidybinio Gražuolė ir Pabaisos bei kada tiksliai tiksliai Fantastinių žvėrių premjeros. Ar tik šiandien ne lygiai mėnuo iki pastarosios? 

Ir tikrai. Lygiai mėnuo. Tačiau kas labiau patraukė akį už bet ką kita, tai jog pirmas filmas Forum Cinemas puslapyje, skiltyje "Greitai matysite" ne kas kitas, o "Haris Poteris ir Išminties akmuo"!

Ir pasirodo, jog šį savaitgalį Vilniuje vyks Hario Poterio filmų maratonas! Visi aštuoni filmai per 3 dienas!
Fantastika!


Pamenu, kai tokiame maratone buvome su geriausia drauge Šiauliuose. Žinoma, tada buvo 2004, ir maratoną sudarė vos trys Poterio filmai, iš kurių laukiamiausias, naujausias Azkabano kalinys ^^ Kai pagalvoji, tai net klausimas ar jau Fenikso brolija buvo išversta į lietuvių kalbą ir pasirodžiusi knygynuose :D Ech... auksiniai laikai. Kai turėjai ko laukti, ko tikėtis ir kuo tikėti :D

Dabartinis maratonas išties didelis iššūkis! Aštuoni filmai per tris dienas. Iššūkis ir piniginei, ir užpakaliui ir nervams. Nuo pernelyg didelio susijaudinimo ir džiaugsmo bet kas gali atsitikti :D

Tačiau iškyla vienas didelis BET ir NU, KODĖL? Nes šį šeštadienį, spalio 22, kai rodys 3-5 HP filmus, aš važiuosiu į Placebo koncertą! Na, ir sutapk tu man taip! Būtent taip.... Ech. 

Autobusas į Rygą išvyksta 13 val., tad net į Azkabano kalinį nėra jokių šansų spėti. Liūtas savaitgalį bus ekspedicijoje, tad nėra kam parsivežti manęs naktį, kai grįšiu, tai... po koncerto dar laukia ir smagi kokių 5 km kelionė namo... Žodžiu. Gyveni žmogus nuobodžiai ir pasyviai beveik du mėnesius ir tada BAM - ateina tas vienas šeštadienis, į kurį supuola visos tau nepalankiausios aplinkybės, nes nori veikti tą dieną tiesiog per daug! 

Iš esmės džiaugiuosi, kad dėl Placebo jau buvo aišku, kad negalėsiu važiuoti į šio savaitgalio ekspediciją. Jau praėjusią savaitę šikniukas tiek atšalo, o rankos sušerpėtojo, kad iki šiol neatsigauna. Jau tie vyrai... aiškink neaiškinęs tu jiems, kad spalio vidurys ne pats geriausias metas archeologijai ^^" 

Bet kuriuo atveju Varno nago džemperis neseniai išskalbtas ir puikiai tiks bent dviem vakarojimams kino teatre su mėgstamiausiais personažais ir būriu tokių pat bepročių :) Kiek mačiau į Išminties akmenį jau parduota virš 100 bilietų ir maždaug 250, tad...  kas susitiksim? :D


2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Romantika...

Tik įsivaizduokit. Paruošiat vakarienę. Turit įkvėpimo ir paruošiat šį tą skanesnio, įdomesnio ir sudėtingesnio. Padengiat stalą vienodomis lėkštėmis ir stiklinėmis, maistą jose taip pat padėliojat ale kaip restorane, uždegate kvapnią žvakę gražiausioje žvakidėje, paliekate tik mažiausiai intensyvią šviesą virtuvėje, uždedate kokį ramų ir romantišką kompaktą, specialiai nepersirengiate suknelės, su kuria buvote mieste iki šio gražaus momento, kai pagalvojote, kad viduryje savaitės visai nusipelnote romantiško vakaro su savo mylimuoju be jokios progos. 

Tada pranešate savo mylimam, kad vakarienė jau paruošta. Dar minutėlę palaukiate. Ir tada ateina jūsų nuostabiausias mylimiausias ir šauniausias:

I've got a pen!Bam! Išjungiama jūsų neintensyvi švieselė. Bam! Įjungiamos visos virtuvės šviestuvo lemputės * I've got an apple! * Bam! Išjungiamas radijas, patraukiama iš centro žvakutė ir paserviruoti padažai * Mažiukai, kokį video turiu tau parodyt! .... * Mylimasis jau stato savo išmanųjį į jūsų žvakutės vietą ir spaudinėja mygtukus youtube. Tada pamato jūsų veidą...


Aš turbūt kažką prisidirbau, bet nežinau ką... * Tyla. Nekalta šypsenėlė * Ką prisidirbau? * Klausia nedrąsiu balseliu, bet vis tiek su vaikiška šypsenėle *

Neee, nieko...

Soundtrack: David Bowie - Starman // He'd like to come and meet us
But he thinks he'd blow our minds