2016 m. spalio 28 d., penktadienis

HP maratonas: įspūdžiai (2 dalis)

Taigi, po jau aprašyto šeštadienio su visais jo nuotykiais ir jauduliais, pamiegojusi gal 4 valandas, atkeliavau į Forum Cinemas: Vingis dar trims Hario Poterio filmams. Turiu pasakyti, kad sekmadienio rytą iš Pilaitės pasiekti Vingį yra tikra šikna... Niekas tiesiogiai nevažiuoja, persėdimų turi laukti belekiek laiko ir galiausiai tokį palyginus nedidelį atstumą įveiki per kokias dvi valandas, arba ateini pėsčiom ir tiek. 

Na, bet nuo žiobariškų problemų grįžtam prie tikrosios magijos.
Oi, dar tik pridursiu, kad labai nesąžiningu laikau faktą, kad praleidau visut visus filmus su Sirijumi!
Taip ir suvoki kaip nesąžininga, jog Haris savo krikštatėvį pažinojo vos 3 metus, iš kurių vienerius tikėjo jį esant vieną pavojingiausių burtininkų pasaulio nusikaltėlių...

Spalio 23, sekmadienis


Ilgą laiką maniau, kad mėgstamiausia mano Hario Poterio knyga yra Azkabano kalinys arba Mirties relikvijos. Tačiau kai ėmiau klausyti audioknygų supratau, jog vis dėlto tai Netikras princas. Knyga kurioje tiek daug meilės intrigų, idiotiškų/juokingų situacijų, pažįstame Voldemortą kaip niekada anksčiau, o knygos pabaigoje esame paliekami ant slenksčio nepaprastų atradimų, nuotykių ir paslapčių. Tas suvokimas mane visada labai jaudina! 

Na, o dabar vis dėlto apie filmą, o ne knygas :) Vėlgi ką labiausiai patiko pastebėti vėl žiūrint 6-tą HP filmą, o ką pastebėjau tik dabar :)) 

1) Hario žvilgsniukas per Trimito Šliužių klubo vakarienę, kai Hermiona pasako, jog jos tėvai dantistai... jis tikrai būtent toks, kaip išaiškino brangūs internautai ČIA ^^

2) Trimito žvilgsniukas, kai Haris vienintelis atsistoja įėjus vakarienėn pavėlavusiai Džinei... jis nuostabus :D

3) Tonks kreipėsi į Lupiną Sweetheart, nors labai gaila, kad jų meilės isotrija filmuose nėra detalizuojama, tačiau tokia mažutė užuomina labai pradžiugino ^^

4) Sneipo veidas, kai stebi sceną ligoninėje po Ronio nunuodijimo (na, žinote, atbėga Levanda, Hermiona jau sėdi šalia Ronio, jos aiškinasi tarpusavyje...) bylote bylojantis: Why do I live?

5) supratau, jog visada pratrūkstu ašaroti, kai mirus Dumbuldorui iš arti parodoma padam Pomfri. Ne jam krentan iš bokšto, ne tariant žodžius Severus, please, ne kylant uždegtiems lazdelių galiukams, o būtent tos atsidavusios, išdidžios moters ašaros prakiurdo ir mane pačią.



Akivaizdu, kad ties šeštu filmu jau buvo mažiau komentarų, nei praėjusiame įraše. O likusius du sekmadienio filmus, skirtus Mirties relikvijoms, taip pat norisi sutraukti į vieną ir tiesiog paanalizuoti buvusią filmuose publiką.

1) Jau minėjau, daugybę įvairių žiūrovų stiliaus detalių. Ypač patiko tai, jog buvo nemažai Klastūnyno atributika pasipuošusių. Kaip taisyklė, tai žinoma labai simpatiški vaikinai... ir ryškios merginos. Bet esmė ta, jog žmonės nesibijo šio koledžo "stigmos", galbūt net yra atlikę Rowling skirstymo testą ir puikiai suvokia savo koledžo vertybes. Ir labai tikiuosi, kad tai ne kokie mulkiai norintys tik kietai atrodyti :D

2) Jau minėjau ir tai, kad salė pratrūko ploti kartu su filmo herojais pirmojo filmo pabaigoje. Tačiau tokių plojimų buvo ne vienas ir sekmadienį jų pasipylė net daugiau! :) Vien Hogvartso mūšio scenose plota, kai Makgonagal susigrumia su Sneipu, kai ta pati Makgonagal ištaria tas nuostabias eilutes I always wanted to use that spell, kai pasibučiuoja Ronis ir Hermiona ir t.t.

Mane pačią tokia entuziastinga reakcija linksmino. Nesinorėjo joje dalyvauti, tik klausytis visų tų plojimų ir šūksnių bei suprasti - mūsų daug.

3) Tas pats supratimas neapleido ir tais momentais, kai atrodė salė nustodavo kvėpuoti, tiesiog sustingdavo ir ištempdavo ausis prieš nuostabiausius filmų juokelius, įspūdingiausias frazes, o tada pratrūkdavo juoktis, arba ploti, arba...

4) ... tiesiog pakartodavo tą frazę choru su herojumi. Tai neabejotinai buvo geriausias dalykas žiūrint filmus kartu su beveik 500 žmonių. Voldemorto sušnypštimai, ar ištęstas Dobio freeee, iškuždėtas Always, ir net ištisi sakiniai: Dobby is a free elf and Dobby has come to save Harry Potter and his friends. Buvo... tikrai magiška. Dėkui labai kiekvienam prie to prisidėjusiam.

5) Įsitaisiusi savo vietoje prieš pirmuosius filmus ėmiausi mėgstamos veiklos tokių renginių metų - stebėjau įeinančius žmones. Netrukau suprasti, jog absioliuti jų dauguma daugmaž mano amžiaus, buvo labai fainų vaikų drąsiai vaikštinėjančių po salę be jokių suaugusiųjų ir buvo dar viena svarbi grupė žmonių, kuri ypač suintrigavo. Tėvai su vaikais.

O pagrindinė intriga ir klausimas matant tokias šeimynas buvo - ar tai vaikai atsivedė tėvus pažiūrėti Hario Poterio, ar tėvai vaikus? ^^ Labai miela būtų galvoti apie antrą variantą :))

Tiek tų magiškų, poteriškų įspūdžių. Po kelių savaičių, tikiuosi, susitiksime įraše apie visiškai naują burtininkų pasaulio erą ^^

Dėkui visiems ištvėrusiems šiuos rašinius iki galo.
Magiško penktadienio! ^^

Soundtrack: Within Temptation - Our Farewell // So sorry your world is tumbling down
I will watch you through these nights

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą