2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Placebo, Ryga

Šeštadienį, kai buvo spalio 22, važiavau į Placebo koncertą Rygoje. Po to vakaro užsidėjau pliusiuką ties viena paskutinių originalaus "noriunoriunoriu pamatyti gyvai šią grupę" sąrašo pozicija. O ir jokių kitų bilietų į koncertus nebeliko. Tad jausmas po visko labai dvigubas - ir džiugus, ir pilnas tos tuštumos, kai nebeturi ko laukti. 


Taigi koncerto diena buvo ypač ilga. Važiuoti iš Vilniaus į Rygą pro Kauną nėra trumpiausia kelionė, kurią būtų galima sugalvoti... Jei užsukimas į Kauną jums atrodo blondinės apsižioplinimas, tai čia toks kelionės į koncertą organizatorių sprendimas. 

Žinodama, kad lauks ilga kelionė pirkau sėdimą bilietą, tačiau atvykus paaiškėjo, kad patekimas į stovimą sektorių nėra labai atidžiai saugomas, o prie scenos susibūrę dar ne tiek ir daug žmonių, tad galų gale likau prie scenos. Nors turima pozicija buvo antra blogiausia stovima vieta, kurią esu turėjusi. Paprastai mėgstu į koncertus atvykti ypač anksti, užsiimti vietą prie apsauginės tvorelės ir matyti atlikėjus scenoje be jokių trikdžių. Tad koncerto stebėjimas galų gale kėlė dviprasmiškus jausmus ir nebežinau, kas geriau - ar stovima vieta gana, tačiau ne visai arti scenos, ar sėdima gal ir tarp mėmių, tačiau pirmoje eilėje.


Nežinau, ar taip sutapo, ar aš tiesiog per daug dramatizuoju, tačiau susidarė įspūdis, kad koncertą stebėjau kelių sankryžoje, kurioje nuolat kažkas veržėsi pro tavo šoną eidamas kažkur... Žinoma, daugelis tų keliautojų brovėsi arčiau scenos, kas itin itin erzino ir nuolat jaukė panirimą muzikon. Ypač tas nuolatinis brovimasis suerzino per I Know. Tooookia daina, tooookia gili, tokia mana, taip puikiai atliekama buvo ir staiga jauti kaip esi suspaudžiama tarp žmonių, Brian dingsta iš tavo akiračio ir po vėl pasikeitusios tavo padėties scenos atžvilgiu, kurį laiką visai jo nebematai! 

Ech... aš kaip visada koncertų aprašymuose daugiau dėmesio skiriu jo klausytojams, o ne patiems muzikantams. Tad pereinant prie paties pasirodymo...


Pradėsiu nuo to, kad garso kokybė nebuvo pati mieliausia ausiai. Kažkuriuo metu supratau, jog suvokiu dainos žodžius tik todėl, kad moku juos atmintinai, o per tokias dainas kaip Devil in the Detail ar Exit Wounds, likau gana pasimetusi. 

Bet kuriuo atveju, šiuose koncertuose Placebo neabejotinai nuoširdžiai daro tai, ką ir žadėjo - groja daugybę mylimiausių, pamirštų, seniausiai grotų ir atrinktų iš įvairiausių albumų dainas. Nors nebuvo tokio hito kaip Meds, o Every Me and Every You buvo ne sugrota, o parodyta vaizdo klipu koncerto pradžioje, kiekvienas fanas gavo bent po vieną TĄ dainą, kurį jį pakylėjo aukščiau kitų, ar nuo kurios buvo galima apsiašaroti iš džiaugsmo. Patikėkit, mergaitė didžią dalį koncerto stovėjusi šalia ne kartą taip ir padarė ^^

Man tokiomis dainomis buvo Too Many Friends, jau minėta I Know, For That it's Worth, Loud Like Love, Protect Me From What I Want (buvo labai keista vėl girdėti ją tik angliškai. Pati visada klausau pusiau prancūziškos versijos ^^), bisinis Nancy Boy ir, žinoma, tikras karūnos centrinis rubinas, viena klausomiausių, viena daugiausiai emocijų sukelianti, daugiausiai reikšmės man turinti - 
Running Up That Hill


Šita daina viena tų, kuri pažymi kažkurį tavo vystymosi laikotarpį ir visam laikui įsirašo į gyvenimo garso takelį. Daina rišanti daugybę prisiminimų, patirčių, svarbių žmonių ir tuo net skausminga. Jau vien pamačius ją setlist'e dar prieš koncertą, širdelė stabtelėjo, kad patikėtų ta galimybe išgirsti ją atliekant gyvai. 

Atskiros istorijos nusipelno ir Without You I'm Nothing, kurios metu didžiuosiuose ekranuose buvo rodomi vaizdai iš to įsiminto karto, kai daina buvo atlikta su Davidu Bowie. Va, čia buvo mano ašarų pakalnės didysis momentas.

Apskritai viso koncerto metu (na, išskyrus tik per Jesus Son, kuri pernelyg nauja) neapleido jausmas, kad nė neįtariau kaip labai esu pasiilgusi visų tų dainų, jog buvau pamiršusi, kokios jos man nuostabios, svarbios ir kalbančios. 

Nežinočiau, tai sakyčiau, kad mano sesė :) O šiaip labai graži, labai puikiai viso koncerto emocijas apibendrinanti nuotrauka ^^
Ir vis dar nepraeina netikrumo jausmas, kuris apėmė koncertui pasibaigus. Toji liūdna melancholija, kuri skatina visų vengti, slėptis ir nežinoti nei kas tu, nei kas bus toliau. 

Grįžau namo gal apie 4, o gal 5 ryto ir po kelių valandų neramaus pamiegojimo jau vykau į antrą man, trečią kitiems Hario Poterio maratono dalį. Apie tai ir bus kitas įrašas ^^ 

Gražaus visiems vakaro ir dėkui perskaičiusiems :)

Soundtrack: Placebo - Without You I'm Nothing // You've never seen the lonely me at all

P.S. Visos nuotraukos iš latviško delfi, autorius lyg ir nenurodytas. Be galo gražios nuotraukos puslapyje tvnet.lv, tačiau nė vienos nepavyko "ištraukti" blog'ui :/

4 komentarai:

  1. Labai fainas ir širdžiai artimas įrašas. Nežinau šios grupės, turbūt ir nei vienos dainos nežinau (kai turėsiu laiko būtinai pasiklausysiu) bet tekstas... Tekstas toks artimas. Šiose frazėse atpažystu save pačią: ,,daina viena tų, kuri pažymi kažkurį tavo vystymosi laikotarpį ir visam laikui įsirašo į gyvenimo garso takelį" ,,Tad jausmas po visko labai dvigubas - ir džiugus, ir pilnas tos tuštumos, kai nebeturi ko laukti." "Kažkuriuo metu supratau, jog suvokiu dainos žodžius tik todėl, kad moku juos atmintinai,,. Manau kas turi savo mylimą muzikos stilių, grupę, o ne klausosi tik radijo - šiame įraše taip pat ras ką nors sau artimo. Man labai patiko, tikrai. Ir patinka kaip tu pastebi pasaulį. Rašymas sunkus darbas, labai sunku išreikšti savo mintis žodžiu. Bet tau matau tai yra kraujyje :) Nežinau ką veiki, ką dirbi, bet tikrai nepaleisk savo talento vėjais. Tai man stebėti liūdniausia. O dar liūdniau kai žmonės nesuvokia kokie yra talentingi... Gero vakaro, ir laaabai lauksiu kito įrašo!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Koks nuostabus komentaras, labai dėkui! Toks... keistas, tačiau pilnas tokių įvertinimų, kurių net bijau nesu visai verta.

      Ypač pamalonino tai, jog įrašas artimas, net Placebo neklausančiam žmogui. Bet kai pagalvoji, turbūt tikrai apie mėgstamiausius atlikėjus galime kalbėti vienodai, net jei jie vienas groja visišką pop, kitas death metal, o trečias bliuzą. Labai netikėta ir įdomu buvo tai suvokti.

      Pati kelis kartus skaičiau tavo sakinį: "Rašymas sunkus darbas, labai sunku išreikšti savo mintis žodžiu". Man jis pasirodė dviprasmiškas, nes su pirma jo dalimi norisi kukliai šyptelėjus nesutikti - rašyti labai lengva, kai rašai apie tai ką patyrei ir išjautei. Tuo tarpu visiškai sutinku su antra sakinio dalimi - reikšti savo mintis žodžiu labai sunku. Kažkodėl man tas pasakymas siejasi tik su kalbėjimu, nors tai nėra logiška. Et, tačiau kaip išties sunku kalbėtis!

      Šyptelėjau ir ties tavo žodeliais: "Bet tau matau tai yra kraujyje". Giminės legenda byloja, jog mūsų giminėje išties buvo vienas mokyklinės programos (bent sesių vadovėliuose jį mačiau, man pačiai jo kaip privalomo autoriaus nebuvo) poetas. Imu abejoti, ar tai tikrai tiesa, nes esu trumpai bendravusi su to poeto kūrybos ir gyvenimo pagrindine Lietuvoje tyrinėtoja ir ne visai sutapo man žinomi ir jos kadaise kalbintų giminaičių vardai. Faktas, kad močiutė kilusi iš to paties kaimo, tik bėda, kad kas trečioje troboje gyveno žmonės ta pačia pavarde, nors ne visi giminės... Žodžiu, prisiminiau tiesiog vėl tą istoriją po šio tavo komentaro ir dar kartą maloniai šyptelėjau :)

      Ir galiausiai... dėkui labai už linkėjimus. Jau žinau, kad labai sunku gyventi jų laikantis, tačiau labai norėčiau išlaikyti savyje bent šį mėgėjišką rašinėjimą ^^ Dėkui už įkvėpimą to laikytis.

      Panaikinti
  2. Ačiū, kad supažindini su savo klausoma muzika. Ne viską paklausau ką pamini savo bloge, o ir ne visų grupių/atlikėjų muzika man artima dabar, nors daugumą tavo minimų klausydavau kažkada labai seniai. :) Placebo pavadinimas girdėtas, bet nepasakyčiau, kad esu kada jų klausiusi. Tai ir groja dabar "Running up that hill" ant repeato jau kokį dešimtą kartą tikriausiai... Lygiai tas pats buvo su kažkada tavo aprašytu BORNS. Ištisas dienas leidžiu jo albumą ir taip džiaugiuosi jį atradusi ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Och, Kylie, kaip be galo džiugu žinoti, kad kažką taip pat IŠTIES užkabina toji muzika, kuri čia vis įkiša nosį! Jausmas toks... labai... autoritetingas :D

      Ypač malonu supažindinti su tokiais grožiais kaip "Running Up That Hill". Jei atleisi man, tai paminėsiu dar kelias tokias pat ramias, ryškiomis klavišinių partijomis ir ilgesingas Placebo dainas: My Sweet Prince, Centerfolds, Bosco bei galima paminėti dar vieną koverį Holocaust ^^

      Labai džiugu, jog ir BØRNS patiko ^^ Jis išties iki galo šiuolaikiškas, šviežias ir įdomus. Tiesiog sąla širdutė nuo tiek tavo komplimentų, kurie dar kitokie - ne tik žodeliai ir geros emocijos, tačiau ir "darbai" :)))

      Ačiū ačiū ačiū, Kylie! ^^

      Panaikinti