2017 m. sausio 20 d., penktadienis

Gimtadieniai kartojasi kiekvienais metais

Gerą dieną.

Prieš imdamasi šio įrašo peržiūrėjau mūsų su Liūtu Gimtadieniams skirtus įrašus. Pasirodo, jų buvo net ne kiekvienais metais, kas kiek keista. Tačiau yra vienas skirtas "mieliems" momentams ir vienas Liūto komplimentams. Daug mielumo. 

O šiandien norisi pabandyti surašyti, kas mumyse labiausiai erzina kitą. Manau, ir tai labai prasmingas ir santykių brandą parodantis pasveikinimas su mūsų Gimtadieniu ^^

ʟᴀʙɪᴀᴜsɪᴀɪ ᴇʀᴢɪɴᴀɴᴛʏs ʟɪūᴛᴏ įᴘʀᴏčɪᴀɪ


1) bardakų bardakas kur dairais... Taip, Liūto sugebėjimas sukelti netvarką kiekviename savo žingsnyje stebėtinas. Jau esu pateikusi jam ir savo stebėjimų išvadas, ko jis galėtų imtis, kad mūsų namuose jo netvarkos būtų mažiau, bet...

2) negaliu pakęsti Liūto polinkio taikyti žmonėms stereotipus ir šaipytis iš nepažįstamų žmonių... Pastaruoju metu jis kaip ir liovėsi tai daręs, bet nesu tikra ar tai ne dėlto, jog rečiau bastomės po miestą kartu be jokio tikslo ^^"

3) kodėl... suvalgius maistą reikia padėti pakuotę į tą pačią vietą lyg niekur nieko? Na, kooooodėėėėėl?

Kiek kartų esu apsidžiaugiusi, kad Liūtas dar nesuvalgė visos dėžutės sausainių, o po kelių minučių (užsivirus arbatos ir jau įsivaizduojant kaip bus skanu) pamatyti, kad dėžutė tiesiog tuščia ir ne šiukšliadėžėje, kur turėjo atsidurti... 

4) kuitimasi prieš kur nors išeinant. Jei esame sutarę, jog išvažiuosime autobusu 12:20, tai mano mylimas nuo savo veiklos atsitrauks maždaug 12:00, tam kad persirengtų, susišukuotų, galbūt nusiskustų, ar net nueitų į dušą ir šiaip pasiruoštų išeiti į žmones... Tad spėkit, kas ko laukia prie durų...

5) Liūtas turi mane erzinantį įprotį į skalbimo krepšį sumesti rūbus bet kaip, ale, prieš dėdamas skalbti sutvarkys, o tada sumesti tuos pačius rūbus skalbti vis tiek jų "nesutvarkius". Gal tai ir jums atrodo normalu, tačiau man įprasta, jog kai jau nusprendi, kad ką nors skalbsi, tai pasitikrini kišenes, išneri plonas kojines iš šiltų, ar maikes iš megztinių, galbūt net nurenki aplipusius plaukus... bet ne... dažniausiai iš skalbimo mašinos ištraukiu gniutulus kojinių kojinėse ir atskirus gniutulus prie jų buvusių plaukų. Miela. 

6) atidėliojimas reikiamų padaryti darbų iki paskutinės minutės, jei jie nepatinka. Taip, visi esame linkę tai daryti, tačiau kartais manau, jog mano mylimas tame dalyke pažengęs toliau visų kitų. 

ʟᴀʙɪᴀᴜsɪᴀɪ ᴇʀᴢɪɴᴀɴᴛʏs ʟᴜɴᴏs įᴘʀᴏčɪᴀɪ

1) kad ir kiek ir ko valgyčiau, Liūtui visada atrodo, kad valgau per mažai ir tyčia jį taip erzinu. Ne, mylimas, aš tiesiog dvigubai už tave mažesnė, lengvesnė ir šiaip mano diena malonesnė kai pavalgau 5-6 kartus po mažai, nei 2-3 kartus prisirydama kol nepakilsiu nuo kėdės 😉

2) pirmos vietos jam turėtų būti vertas ir mano įprotis pagaminus maistą susitvarkyti virtuvę. Jis nori tuoj pat sėsti ir valgyti, o aš negaliu valgyti, jei stalviršis prieš mano akis vis dar miltuotas, ar ant jo liko atgal į savo vietas nesudėti produktai... kitaip tariant - nenoriu valgyti kaip kiauliukas 🐷

3) mažybiniai vardai "prie kitų". Jokių mažiukų, katyčių, liūtukų jokioje įmanomoje vietoje, kurioje yra daugiau nei du žmonės (t.y. mes). Jei noriu, prie kitų galiu vadinti jį ledo kirtikliu, pasaulio valdovu arba Maks Galingumu... jo...

4) odinės kelnės arba kerzai. Jei užsidedu abu... tada jau geriau visai niekur su manimi neiti 😃

5) nosies šnirpščiojimas. Ar jums būna taip, jog prasideda sloga, o jūs net nelabai tai pajaučiate ir imate šnirpščioti, arba nosis ima tekėti vos iš šalto oro žengus į šiltą, arba nenorite atkreipti į save dėmesio, tad tyliai šnirpščiojate vietoje to, kad vienu galingu ypu išsipūstumėte nosį, arba jums tiesiog baigėsi servetėlės, o į rankovę pūsti snarglių nesinori... Jokie pasiteisinimai mano mažiukui netinka. O net mažutėlis šnirštelėjimas jam labiausiai erzinantis garsas pasaulyje. 

6) dovanų pirkimas. Jei būtų Liūto valia, jis niekada nieko niekam nedovanotų, o jei labai reiktų visi gautų pakelį gumos. Per šias Kalėdas stengiausi nesidžiaugti, jog jau atsiuntė dovaną broliui ar sesei, arba jog pagaliau nusitrenkiau iki parduotuvės, kurioje nupirkau dovaną draugei... jį tiesiog varo į neviltį bet koks dovanojimas bet kam.


Taigi daugelis šių punktų yra visiškai kasdieniai ir atrodo, neįmanoma sugyventi kai susiduri su jais nuolat. Tačiau iš tiesų viskas daug paprasčiau kai tiek savo, tiek mylimo "prasižengimams" suteiki komišką formą, neįsistatai sau ragų manydamas, jog tik tu esi tiesus, o mylimojo susierzinimas apsimestinis/nerimtas/perteklinis/neprotingas, bei visus trūkumas priimi kaip įsiliejančias bendro paveikslo detales, o ne esminius akcentus ^^

Su mūsų Gimtadieniu, Ledo Kirtikli 😍

Soundtrack: Within Temptation - See Who I am // We must be the change
We wish to see

2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Sename Dvare

Autorė: Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana
Išleidimo data: 1922

Žanras: autobiografinė apysaka

Kodėl ėmiausi skaityti? Noras perskaityti visą šią apysaką įstrigo nuo mokyklos laikų, kai analizavome ją per literatūros pamokas. Keista manyti, jog šio kūrinio nebuvo privalomos literatūros sąraše, tačiau bet kuriuo atveju pasirodžius naujam "Sename dvare" leidimui panorau jį ir turėti namuose, ir išties perskaityti. Galų gale, per pastaruosius 7 metus gerokai apleidau lietuvių rašytojų kūrybą. O klasikinius autorius turbūt dar seniau.

Apie ką ši knyga protingiems žmonėms internete? Labiausiai į akis kritusios frazės, kurias sutikus norisi kinkuoti galva: bajoriškosios dvarininkijos santykis su lietuvių kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu, priešiškumas lietuvių nacionaliniam judėjimui, subtilių žmogaus sielos virptelėjimų analizė, žmogaus paklusnumas pareigai, vaikystės pasaulio susidūrimas su tikrove.

Apie ką man ši knyga? Apie norą būti savimi, veržimąsi iš supančių pančių bei vidinę jėgą renkantis tarp pareigos, pareigos vykdymo savaip bei savo moralinių principų. Apie dabartinio ir XIX a. pabaigos pasaulių paraleles, kai Šatrijos Ragana dar nė nenutuokė kas laukia XXI a. pradžios visuomenės. Apie norą gyventi teisingai, gyventi harmonijoje su savimi ir aplinkiniais, pasaulyje, kuriame tą harmoniją plėšo politika, pinigai bei ką-pagalvos-kiti principai (ypač kai tie kiti turtingi ir įtakingi).

Citata: "Kaip nemalonu slėpti ką nors, tartum daryčiau ką pikta! O atvirai negaliu: Liudvikas užšauks, ir turės būti taip, kaip nori jis. 
"Vienai svajoti..." Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!"

Kas patiko labiausiai: neišpasakytas kalbos/tarmės grožis, mamatės personažo elegancija, trapumas, teisingumas, Irutės personažo naivumas. O taip pat XIX a. pabaigos barakudos paveikslas, kuris atrodė ir labai komiškas, ir tuo pačiu šokiruojantis. Subtilus priėjimas prie knygnešių temos, net savotiškas iššūkis atpažinti šį fenomeną kūrinyje.

Ne taip labai patiko: šiuo metu esame pratę prie visiškai kitokios rašymo stilistikos, tad kai kada kalbos romantizmas, išpūtimas, aprašymų platumas bei nutylėjimai ir daugybės žodžių paaiškinimai puslapio apačioje gali pradėti varginti. Džeinei Osten, jeigu ką, būdinga lygiai tas pats.

Bendras asmeninis/subjektyvus vertinimas: 9/10

2017 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Metų pradžia

Sausio vidurys netikęs laikas rašyti Naujuosius metus sveikinantį įrašą. Akivaizdu, jog taip juos pradedu ne itin įkvepiančiai. Bent jau blog'o fronte. Tačiau ši veikla visada buvo labiausiai komplikuota mano jaukiame, tyliame pasaulėlyje. 

Išties metai prasidėjo gana pakiliai. Nuveikiau gana nemažai darbų, kuriems jau buvo laikas nuveikti. Trakų pilies sąsiuvinis ir blog'o juodraščiai numarginti naujų įrašų idėjomis, punktais, net beveik baigtais įrašais. Ir vis tik įkvėpimo maža...

Lygiai taip pat kaip maža įkvėpimo eiti susitikti su draugais, kai klausimai, kurių labiausiai šiuo metu vengi "Kaip sekasi? Ką dabar veiki?". Darosi vis sunkiau ir sunkiau į juos atsakyti bent neutraliai. Pagal minimalius padoraus bendravimo reikalavimus. Na, žinote, tai tos pageidautinos elgesio normos, kad žmogus nenorėtų bėgti nuo tavęs kuo toliau, nesijaustų beviltiškai sutrikęs ir pan. 

Vis tamsesni dizainai, vis niūresni pin'ai, vis dažnesnis sunkumas gelmėje. Jaučiu kaip imu prarasti visą tą tapatybę, kurią ėmiausi kurti vos išdrįsusi. Tam kaupiausi trejus metus, po to žydėjau trejus, nejau dabar reikės ristis žemyn trejus? Kai jau pramokau savimi tikėti? Ne... Jokiu būdu!

Noriu noriu noriu būti reikalinga.
Noriu būti naudinga, produktyvi, džiugi, veikli.
Noriu kurti, nori jaustis pasitikinti, noriu padėti ir įkvėpti.
Noriu tobulėti, judėti pirmyn, tarp žmonių, mokytis, pažinti, būti įdomia. 
Noriu įgyvendinti planus, o ne tik juos kurti. Noriu pakilti aukščiau visos šitos melancholijos.

Sako pirmoji metų pilnatis ypatinga. Sako jos išvakarėse reikia pradėti veikti, antraip metų planai ir norai vis sunkės, kol vėl išslys iš rankų... kaip pernai, kaip anksčiau, mūsų nerimo žiema. Tai ir pradedu.

Metų tikslai:
- atrasti sau vietą po saule;
- nepaleisti rašymo, nes jis atlaiko didžią dalį savivertės;
- rūpintis Liūto laime ir ypatingai ją globoti, kai pačiam bus per sunku.

Soundtrack: Anathema - Fragile Dreams // Today I introduced myself
To my own feelings