2017 m. kovo 16 d., ketvirtadienis

Tale as Old as Time

Kai sužinojau, jog Disney kompanija kurs vaidybinį Gražuolės ir Pabaisos filmą, netvėriau savam kaily.


Kai sužinojau, jog šiame filme Belę vaidins Emma Watson, netvėriau savam kaily.

Kai pasirodė vienas filmo trailer'is po kito - netvėriau savam kaily.

Ir kai vakar nusipirkau bilietą į filmo premjerą tasis žvėriukas viduje net sustingo negalėdamas patikėti, jog jau tikrai jau

Kelios valandos iki išeinant į filmo premjerą perskaičiau visiškai neįkvepiančią recenziją apie filmą. Apie tai, kad kiti Disney vaidybiniais paversti filmukai buvo gerokai modernizuoti, patobulinti jų siužetai, pateiktos naujos interpretacijos, o Gražuolė ir Pabaisa tiesiog aklai atkuria filmuką... Kelios detalės paaiškintos logiškiau, įterptos kelios naujos dainos, tačiau iš esmės nieko įsimintinai naujo ir kvapą gniaužiančio. Ši recenzija kiek numušė džiugesį, tačiau visa pasimiršo kino salėje užgesus šviesoms ir prieš akis nušvitus Disney kompanijos piliai. 

Žinote, prieš kokį pusmetį ar daugiau Liūtas pareiškė, kad niekada nėra matęs Gražuolės ir Pabaisos multiko. Tai pasisodinau, surišau, prigrasinau ir žiūrėjom. Ir tąkart pati vėl pamačiau tą filmuką po labai ilgo laiko tarpo, ir taip liūdna pasidarė... Dėl to, jog nors tai nepaprastai gražus filmukas, nepaprastai mielas, nuostabiai išdainuotas ir spalvingas, jo kokybė vis tiek akivaizdžiai prastesnė nei dabartinių filmukų. Kiek dar detalių galima išpiešti, kiek dar daugiau kadrų sudėti į vieną ir daugiau išraiškų pagauti ir t.t., ir pan. O su šiuo vaidybiniu filmu visas šis liūdesėlis tiesiog nubrauktas. Buvo nepaprastai smagu matyti savo patį mylimiausią vaikystės filmuką nuostabiai gražų, gyvą, įvairiaspalvį, koks visada ir atrodė vaikystėje 😊

Tas ribų aptrynimas tarp vien gero ir vien blogo charakterio (na, išskyrus Gastono atvejį, jis taip stipriai labiau sutirštintas, kad taip ir nekantrauji kada gi pagaliau nusiris pilies stogais bjaurybė), pačių veikėjų biografijų išpildymas, jaudinančios smulkmenos, kurios sukrenta į savas vietas, nauji ir seniai numylėti juokeliai, tiesiog labai labai gražus filmo pastatymas... ir ryškesnis jo įvedimas į XVII a. Prancūziją, kad ir kokia pobjaurė mada tada buvo, ir Ewano McGregoro akcentas, visa suteikia filmui pakankamai žavesio, kad norėčiau jį vėl ir vėl matyti. Galbūt net kino teatre. 

Nors vienas rimtas minusas itin krito į akis. Turint omenyje, jog filmas žodis į žodį atkartoja daugelį originalaus filmuko dialogų, tiesiog nepakenčiama atrodė princo tyla, kai jis jau atvirto į žmogų. Su kiekviena scenos milisekunde taip ir kvėpei iš naujo oro, kad kartu su personažais ištartum: 

- Belle, it's me.
- It is you!

O tie mažučiai sakinukai taip ir nenuskamba. Ir scena tarsi įkrenta į sunkiai pakeliamą tylos duobę.

BET! Dar blogiau nei tai buvo lietuviškas vertimas! Ta prasme subtitrai. Beveik jų neskaičiau, tad didžiąją dalį filmo nelabai atkreipiau dėmesį, tačiau negalėjau patikėti matydama, jog pagrindinės dainos eilutės Tale as old as time bei Song as old as rhyme išversti į Pasaka sena sena ir Daina sena sena....

Ta prasme... tai ne lietuviškas įdainavimas, kur reikia žodžius suspausti į natas, o tiesiog raidės ant ekrano. Kokio velnio reikėjo taip suprimityvinti tekstą, kad jis netektų viso savo grožio, visos poezijos, už kurią šis filmukas visada ir buvo taip mylimas! Juk neužimto viso ekrano užrašai Pasaka sena kaip laikas; Daina sena kaip ritmas...

Et... žodžiu. Neskaitykit lietuviškų subtitrų, net nežvilgčiokit į juos 😃

Šiaip eidama į Gražuolės ir Pabaisos premjerą maniau pateksianti į būrį mažų mergaičių, tarp kurių kikenimo išprotėsiu. Tiesą pasakius patekau į būrį kikenančių moterų, kurias seanso pradžioje lygiai taip pat norėjosi užmėtyti popkornais, kad pagaliau užsičiauptų... Nemažai atėjo su savo antrosiomis pusėmis. Iki šiol nežinau, ar tai kėlė daugiau susižavėjimo, ar nuostabos ir nejaukumo 😊 Buvo viena iš eilės psichologių, su kuriomis pastaruoju metu tenka susidurti, ponia politikė, pažįstama tautosakos tyrinėtoja... tas publikos margumas ir suaugėliškumas, manau, taip pat yra vienas iš Gražuolės ir Pabaisos magijos įrodymų ^^

Galima kiek kam reikia postringauti apie Stokholmo sindromą, tačiau vis tik man istorija apie meilę stipresnę už stereotipus ir pirmąjį savo paties įspūdį, yra viena gražiausių ir labiausiai įkvepiančių. Ir iki šiol Belė išlieka mylimiausia princese, o Emos įsikūnijimas į ją... tam jau ir paaiškinimų pritrūksta 😊

Nežinau, kokiais įspūdžiais nešini iš kino salės išėjo tie žmonų į kino salę atvesti vyriškiai, tačiau man dar ne vieną dieną galvoje skambės Tale as old as time ir labai lauksiu pilno filmo garso takelio, nes ir naujas dainas norisi išgirsti vėl!

P.S. Finalinės scenos Belės suknelė buvo nuostabi! Na, kodėl kodėl neturėjome jos MA?!

2 komentarai:

  1. Labas, Luna. Labai nenorėjau sugadinti tokio gražaus įrašo, bet..bet..

    Norėčiau šiek tiek apie subtitrus pasakyti. Studijuoju Audiovizualinį vertimą, tad jau pamažu kraunu žinių bagažą šioje srityje. Visada labai piktindavausi filmų ar jų pavadinimų vertimu. Visada galvodavau "po galais, negi tie vertėjai taip nemoka anglų kalbos". Ir tik pamanykit, kaip viskas apsivertė aukštyn kojom, kaip pati nėriau į šią sritį!

    Nesakau, kad esu ekspertė, bet:
    1. Verčiant bet kokį filmą ar kitą produktą, jis yra lokalizuojamas (pritaikomas) tos šalies kultūrai, auditorijai. Galbūt, jeigu kalbėtume apie labai rimtą kūrybą, kaip pavyzdžiui, Šekspyrą, tuomet taip, būtų išlaikoma originali prasmė. Tačiau su filmais taip nėra ir visai nesvarbu, jog tai yra tokia žavi ir jau gana sena animacija. Esmė tame, jog filmas turi būti kiek įmanoma labiau pritaikytas tai šaliai, kurioje yra rodomas. Negaliu pasakyti, kodėl šiuo atveju tie žodžiai buvo interpretuoti taip, tačiau manau, kad vertė tikrai ne dėdė Petras iš turgaus..
    2. Subtitruojant yra labai griežtos techninės taisyklės. Kiekvienai eilutei yra duotas konkretus simbolių skaičius į kurį privaloma sutilpti. Deja, būna taip, kad tos vietos duoda kur kas mažiau nei reikia, todėl tas tiesioginis vertimas gali užimti per daug vietos ir tenka suktis iš padėties. Dėl to mums kartais ir atrodo, kad "kaip jie čia išvertė". Kol kas negaliu pasakyti, kas nustato tą simbolių skaičių, bet deja toks dalykas yra.

    Na, kad ir su filmų pavadinimais. Dabar užėjau į filmai.in svetainę ir pirmas filmas kurį pamačiau "Mano draugas delfinas", nors originalus pavadinimas yra "Dolphin Tale". Toks jau tas dalykas lokalizacija..

    Kaip viskas apsivertė, seniau buvau tų pasipiktinusiųjų pusėje, o dabar - piktinuosi už pasipiktinusiuosius (vaje, koks ilgas žodis).

    Atsiprašau, jog sudrumsčiau tokį šiltą įrašą, tiesiog dabar jau būna sunku nutylėti.. :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, Denera, ačiū už tokį išsamų komentarą :) Labai smagu buvo pabandyti pažvelgti į problemą iš profesionalesnės pusės. Tikrai įrašo nesugadinai, o kaip tik jį papildei ir išplėtei kas yra nuostabu ir kiekvieno rašytojo svajonė tokie komentatoriai ;)

      Šiuo atveju tavo pirmą pasiūlymą esu linkusi atmesti. Labai tikiuosi, kad tokią dainos eilutė kaip "Tale as old as time" išties nebuvo "lokalizuota", kadangi tai nuteiktų minčiai, jog lietuviai pernelyg primityvūs ir nepoetiški. Kad "Pasaka sena kaip laikas" čia jau ne jų suvokimui, o vat "Pasaka sena sena", tai supras, kad tikrai sena :smirk: Na, bent jau iš tavo paaiškinimo ir nesenos istorijos su Žvaigždžių karų "Šelmiu" būtent taip suprantu tą "lokalizavimą" :)

      Labiau suprantamas atrodo 2 punktas, nors ir atrodo kažkoks... beprasmis ir papildomas apkrovimas/apsunkinimas... Logiškiau atrodo vertinti kiek laiko trunka reikiama eilutė, ir kiek laiko trunka perskaityti jos vertimą, o gal tas simbolių skaičius su tuo ir susijęs? Su vertinimu skaitymo greičio ir eilutės išsakymo trukme? Kad tekstas neimtų atsilikti nuo to kas kalbama?

      Na, bet kuriuo atveju labai įdomu apie tai pradėti galvoti :D Ir labai pagerbta jaučiuosi, jog turime savo MA pasaulėlyje tokią talentingą intelektualę, kuri nepasididžiuoja savo talentais pasidalinti su šia nuvaikėjusia bendruomene ^^

      Panaikinti