2017 m. balandžio 29 d., šeštadienis

13 priežasčių kodėl

Šiomis dienomis užtenka įvesti "1" į bet kokią paiešką ir pirmasis pasiūlymas, kuris bus jums pasiūlytas greičiausiai bus "13 Reasons Why". Na, Wikipedia'joje tai 5 ar 6 pasiūlymas. 

Tai Netflix platformai sukurtas serialas paremtas to paties pavadinimo Jay Asher'io knyga. Tarp serialo ir knygos - 10 metų skirtumas. Knyga išleista 2007 (2011 m. ir lietuviškai), o serialas nešvenčia dar nė mėnesio - jis pasirodė 2017 kovo 31 d. 

Trumpai (jei kartais kažkokiu būdu dar nežinote) - tai pasakojimas apie moksleivę, kuri nusižudė. Tačiau paliko įrašytas senobines kasetes, kuriose įvardino 13 priežasčių, kodėl taip pasielgė. Kiekvienas šis pasakojimas skirtas vienam žmogui, kuris prisidėjo prie vis augančios merginos kančios. 

Per šį vienos merginos pasakojimą paliečiamos ir kitos skaudžios, svarbios ir ryškios mokyklinio gyvenimo problemos. Seksualinis priekabiavimas, patyčios, apkalbos, narkotikai ir alkoholis, persekiojimas (tiesą pasakius, turiu omenyje ir visus tuos kartus, kai džiugiai tikrinai kieno nors facebook'ą tikėdamasis, kokių sultingų atradimų)... Pasyvus stebėjimas, vienišumas, baimė, jog neatitinki stereotipų, todėl nutylėjimas to kas išties svarbu.

Žodžiu, kiekvienas rasime progą atpažinti savo kančias, savo klaidas ir savo sąžinės priekaištus.

Žinote, kiekvieną kartą kai koks nors pop kultūros fenomenas išsprogdina internetą aš juo pasidomiu. Specialiai. Net jei žinau, kad greičiausiai tai šlamštas, laikausi nuomonės, kad galėsiu ramia sąžine varyti ant naujos mokinukių manijos, kai pati su ja susipažinsiu. Aš esu klausiusi Justino Bieberio, One Direction ar Tokio Hotel. Esu mačiusi net du Saulėlydžio filmus, vieną Vidurinės mokyklos miuziklo ir peržiūrėjau ištisus 2 sezonus Vampyro dienoraščių...

Ir štai mes vėl turime naują fenomeną. Tik skirtumas tas, jog jį pažiūrėjusi likau su visai kitokiais jausmais nei po kokio Saulėlydžio

Visa ką rašiau iki tol tik įžanga. Tuo tarpu tikrąjį dėstymą pradėjau rašyti viename portale perskaičiusi serialą žiūrėjusių žmonių komentarus. Ir jie iššaukė reakciją, kurią nusprendžiau perkelti čia - į savo pasaulėlį, o ne palikti nepastebimą komentarą. 

Taigi. Peržvelgusi žiūrovų komentarus labiausiai užkliuvo dvi frazės:
1) šitą serialą turėtų rodyti mokyklose;
2) nuostabus serialas.

Man tikrai sunku suvokti, kaip šį serialą galima laisvu mostu vadinti "nuostabiu". Jis sukrečiantis, jis kalbantis,
 jis  virkdantis ir verčiantis galvoti vėl ir vėl. Bet pavadinti jį "nuostabiu" man atrodo reiškia nesuprasti pačios jo esmės... 

O gal tai kaip tik įrodo serialo kritikų teisingumą (daugiau ČIA)? Kad šis serialas toks stiprus, taip gerai "sukaltas" vizualiai, kad realiai paaugliai vėl ims idealizuoti savižudybę? 

Žinoma, kūrėjai norėjo perduoti visai ne tokią žinutę. Jie norėjo parodyti, kaip svarbu kartais užsispirti ir iki galo paklausti: Hey, kas nutiko? Tačiau juk mums visiems, pažiūrėjusiems šį serialą, stipriausią emociją, tą protą draskančią emociją,  suteikė ne tai... 

Aš manau, kad tai labai stiprus kūrinys. Tačiau nesu tikra, ar sveika jį paleisti taip be priežiūros į platųjį pasaulį.

 Manau, jį reikia žiūrėti drauge su kažkuo, dar geriau - drauge su tėvais ir mokytojais, su suaugusiais ir bendraamžiais, kurie mums svarbūs ir su kuriais galėtumėme kalbėtis. Nes nežinau, ar kiekvienas vaikas, 12, 15 ar 33-eji jam būtų, išgirs reikiamą žinutę. Ar toje stiprioje emocijoje, kurioje serialas palieka nepasiklys? Ar susitvarkys pats savarankiškai su tuo ką pamatė ir pajuto?

Man sunku su tuo susitvarkyti, tai kur dėtis išsigandusiam 13-mečiui, kuris galbūt gaudo kiekvieną žodį apie savižudybę, nes nuolat apie ją galvoja? Nes ta mintis jį taip traukia, kad jis kaip koks tyrėjas renka duomenis ir taiko juos sau... 

Nieko aš nežinau. Negaliu žinoti, kokie yra šiuolaikiniai 13-mečiai, ir koks esu tu, mielas skaitytojau. Negaliu žinoti, ar matei šį serialą, ar skaitei knygą ir kaip tu reagavai į šią istoriją. 

Aš galiu žinoti tik tai, kad pati turiu mažosios depresijos įrašą savo medicininėje istorijoje ir tikrai nepajutau nei kokio nušvitimo, nei palengvėjimo būti šiame pasaulyje ir juo džiaugtis. Ar džiaugtis žmonėmis, tarp kurių esu. Dabar turiu krūvą užaštrintų emocijų, kurias tikiuosi atpalaiduoti šiuo įrašu, bet kaip jau sakiau... 

Jis sukrečiantis, jis kalbantis, jis  virkdantis ir verčiantis galvoti vėl ir vėl.
Ir jį verta pamatyti, tačiau ar turėsite, kur dėtis kai pamatysite? Jums spręsti.

Žinot, gal palikim visą šią makalynę Mikei Pūkuotukui. Jis tai jau tikrai su tuo susitvarkys:

Labanakt.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą